Kodėl atsiranda pelėsis?


Dažniausia pelėsių atsiradimo pagrindinė priežastis  yra nepakankamas patalpų vėdinimas. Daugiabučiuose namuose įrengti vėdinimo kanalai dažnai būna užsikimšę ar uždengti specialiai(kad šilumos neištrauktų).To pasekoje patalpoje susidaro padidintas santykinis oro drėgnumas(60%ir daugiau). Žemėjant lauko oro temperatūrai stiklų paviršiai ir angokraščiai atvėsta labiausiai (pasiekia rasos taško temperatūrą), todėl šalčiausiuose sienos vietose apie langus gali pradėti kondensuotis ore esantys vandens garai. Vanduo įsigeria į sienos konstrukciją. Tam ciklui kartojantis, dažnai ir nesant pakankamo vėdinimo, garantuojančio atsiradusios drėgmės pašalinimą iš sienos, ji įmirksta tiek, kad pradeda prarasti savo šilumos izoliacines savybes. Peršalimo vietose formuojasi “šalčio tiltai”. Tai dar labiau skatina vandens garų kondensavimąsi ir kitus nepageidaujamus reiškinius. Tokius kaip pačios sienos konstrukcijos ir pirmiausia jos vidinės apdailos ardymą. Šis procesas iš esmės sėkmingai vyksta visur kur yra drėgnos sienos. Todėl, kai patalpos yra nepakankamai vėdinamos ir šildomos, o patalpoje ant sienų paviršių pastebima drėgmė tai reiškia tik viena, kad susidaro “šalčio tiltai”. To priežasčių gali būti ir daugiau:- vanduo patenkantis ant sienos iš lauko pusės dėl neteisingo parapeto skardinimo (ypač daugiabučių viršutiniai aukštai), netvarkingų lietvamzdžių, blokiniuose namuose nesandarios siūlės, sienos konstrukcijų defektai (nėra garo izoliacinio sluoksnio, paprasčiausias brokas) ar tiesiog nepakankama išorinių sienų varža. Pastebėjus drėgstančias išorines sienas (kampai, angokraščiai…) iškarto būtina išsiaiškinti to priežastis ir jas pašalinti. Šias patalpas būtina intensyviau vėdinti, o pereinamuoju ar žiemos laikotarpiu ir šildyti iki pilno sienų konstrukcijos išdžiovinimo. Tai kainuoja, bet, patikėkite, žymiai mažiau negu sunaikinti atsiradusius pelėsius ir padaryti bute naują apdailą. Kaip panaikinti pelėsius? Pirmiausia apipelijusį paviršių būtina kruopščiai nuplauti karštu vandens su sodos ir skalbimo miltelių tirpalu (10% koncentracijos). Grybeliai bijo šarminės aplinkos ir žūsta. Vėliau nugrandžius pelėsių likučius reikia papildomai dezinfekuoti 5% vario sulfato(sodrios mėlynos spalvos kristalai pardavinėjami sodo prekėse) tirpalu arba fungicidais. Tai atlikti būtina labai sąžiningai, nes palikus grybelio židinius jis atsinaujins iš naujo. Tik įsitikinus, kad grybelis pilnai sunaikintas ir pilnai išdžiovinus sienų konstrukciją galima pradėti sienų paviršių paruošimą apdailos darbams. Deja, netgi viską atlikus gerai niekas negali garantuoti, kad pelėsis po kiek laiko vėl neatsiras, jeigu nebuvo išsiaiškinta ir pašalinta tikroji pelėsio atsiradimo priežastis ar nebus tinkamo patalpų vėdinimo. Ką daryti , kad pelėsis neatisrastų ?  Languose montuojamų paprastų vėdinimo sistemų funkcionavimas ir pro juos pritekančio švaraus oro kiekis priklauso nuo atmosferinio slėgio pokyčių, temperatūros, vėjo ir patalpose įrengtos ištraukiamosios ventiliacijos. Todėl pasirinktas vėdinimo būdas ne visada gali garantuoti komfortišką mikroklimatą patalpose.  Plastikiniai langai pasižymi ypatingu sandarumu ko neturėjo jokie senieji langai. Todėl netgi mažas vėdinimasis priklausys tik nuo Jūsų veiksmų.
 Pirmiausia įsitikinkite ar Jūsų buto ventiliacijos kanalai gerai funkcionuoja(priglauskite paprastą mokyklinio sąsiuvinio lapą prie ventiliacijos angos-paleidus jis turi pats nenukristi)Jei trauka per maža reikia aiškintis to priežastis.
 Virtuvėj verdant valgį būtinai įjungite ištraukiamają ventiliaciją.
 Stenkitės duris tarp patalpų laikyti atdaras.(Taip oras bent jau patalpų viduje geriau cirkuliuos)
 Vėdinti patalpas intensyviai būtina keletą kartų per dieną, o pastovų oro pritekėjimą reikia garantuoti naudojantis mikroventiliacija arba orlaide. Kai lauko oro temperatūra žemesnė kaip –10C (minus dešimt laipsnių) rekomenduojama patalpas vėdinti trumpalaikiai plačiau atidarant langų varčias, kas žymiai efektingiau sumažina patalpų santykinį oro drėgnumą, bet neleidžia atvėsti patalpos daiktų paviršiams. Taip vėdinant patalpas sutaupoma nemažai šilumos energijos, nes oro šiluminis talpumas yra žymiai mažesnis už patalpos daiktų ar statybinių konstrukcijų.

Taip pat galima naudoti buitinius drėgmės surinkėjus.


Kodėl rasoja langai iš vidaus?


 Dažniausia to  priežastis ta pati drėgmė. Dažniausia pasitaiko senesnės konstrukcijos plastikiniuose languose-rėmai trijų kamerų,siauri,iki 60mm,stiklo paketas be selektyvinės dangos.

 Ką daryti , kad langai nerasotų ?

 Kovos būdai analogiški  kaip ir kovojant su pelėsiu .
 Be to patartumėme pasikeisti jei ne visą langą, tai bent stiklo paketą. Naujos kartos stiklo paketai iki 7 kartų šiltesni už paprasto stiklo paketą.

Kodėl rasoja langai iš išorės?


Kondensto atsiradimas išoriniame stiklo pakete dažniausia atsiranda ant trijų stiklų paketų su dviem selektyvinėm dangom ,kartais pasitaiko ir ant dviejų stiklų paketo su trečios kartos selektyvu bei užpildytu inertinėmis dujomis.
Turi didesnį polinkį rasoti iš šiaurės ar vakarų pusės,turi įtakos ir vandens telkinių artumas.
Bet kokiu atveju tai yra požymis kad įsigyjote tikrai gerus langus.


 

Kas yra pelėsis ir kaip su juo kovoti? 

 
1 dalis:
Kas yra pelėsis? 
Koks jis būna?
 
 
Pelėsis ir grybeliai lydi mus per visą žmonijos istoriją, bet atsirado jie daug anksčiau už patį žmogų. Nepaisant daugybės mokslinių tyrimų, aktyvaus mikrobiologijos vystymosi, turtingos statistinės patirties, pelėsiai išlieka viena iš mūsų pasaulio paslapčių, iki galo neištirta ir kiekvieną kartą atsirandanti vis nauju pavidalu.Iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas - kai pelėsiai atsiranda jūsų būste, aplinkoje, ar žinote:
  • kur kreiptis pagalbos ar konsultacijos?
  • kas iš tiesų yra pelėsis ir kaip su juo kovoti?
  • kaip apsaugoti savo namus ir juose gyvenančius žmones nuo pelėsio?
  • kokiomis priemonėmis naudotis?
Pelėsio problema žinoma nuo senovės, jis minimas net Biblijoje, tačiau tik palyginus neseniai sukurtos pakankamai efektyvios kovos su juo priemonės. Jų nematome, nejaučiame. Išsigąstame tik tada, kai netikėtai žūva derlius ar kruopščiai prižiūrėti gyvūnai, artimieji suserga paslaptinga liga. Pelėsiu padengtos sienos ne tik gadina namų išvaizdą, bet ir ardo statybines medžiagas bei ypatingai neigiamai veikia žmogaus sveikatą. Mano tetos vonios kambarys juodais grybelio taškeliais palubėje ir tarp plytelių man nekelia šoko, o žaluma sodybos rūsyje netrukdo ten sandėliuoti daržovių atsargų. Mes netingime spręsti problemos, mes tiesiog nežinome, kodėl ir kaip tai padaryti. Tiesa, vėliau stebimės, kodėl kenčiame nuo alergijos, kodėl sunku kvėpuoti, kodėl puikiai pastatytas namas pūva, o remontą reikia atlikti kiekvienais metais. Nurašome viską biomagnetiniams laukams, žemos kokybės medžiagoms, bet kam, neatkreipdami dėmesio į pagrindinę priežastį.Problema nėra plačiai nagrinėjama, ir kovos bei žmonių, statybinių bei apdailos medžiagų apsaugos nuo pelėsio būdai pateikiami tik specializuotoje žiniasklaidoje, todėl šiuo klausimu atsiranda tikrų tikriausias "informacijos badas". Dėl tos pačios priežasties dauguma atsakymų savarankiškai ieško interneto forumuose, klausia draugų ir pažįstamų, ir neretai imasi liaudiškų priemonių, kurios gali būti ne tik neefektyvios, bet ir žalingos žmonių sveikatai.Susidūręs su pelėsiais, neretas pilnas optimizmo ir pasitikėjimo savo jėgomis. Tikėjimas lengva ir greita pergale prieš pelėsius praeina - šviežias remontas, atliktas iš aukščiausios kokybės apdailos medžiagų, jau po šešių mėnesių gali būti lygus nuliui. Susiduriate su aibe klausimų, aprašytų aukščiau, ir suprantate, kad tiesiog nežinote atsakymo į bet kurį iš jų.  Pabandysime ištaisyti šią padėtį ir pateikti reikiamą informaciją.Kas yra pelėsiai? Pelėsių grybeliai - tai mikroskopiniai augalai - parazitai, neturintys kamieno, šaknų ir lapų; juose nėra chlorofilo. Jų sporos, kaip ir žiedadulkės, pernešamos oru. Pelėsis susiformuoja kolonijomis ant drėgnų lapų, kelmų, senų medžių, drėgnose ir šiltose patalpose. Pamiršti maisto produktų likučiai po keleto dienų pasidengia voratinklišku grybienos sluoksniu, pašerpetojusiu baltais, pilkais, žaliais ar juodais plaukeliais. Blizgančiose plaukelių viršūnėse gausu subrendusių sporų. Jos nuo mažiausio skersvėjo sklando oru. Patekusios į tinkamas sąlygas per kelias valandas sudygsta ir greitai išaugina naują pelėsio koloniją. Pelėsiai ne tik sugadina daug maisto produktų, bet į aplinką išskiria ir nuodingų, sveikatai pavojingų medžiagų; jie yra įvairių mikozių sukėlėjai.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Pelėsio pažeistas būstas. UAB "Roof master" nuotr.Pelėsis (pelėsiniai grybeliai) - biologiškai tai yra grybas. Bet kokių grybų sandara labai paprasta - tai micelio siūlas, kurio gale susidaro dauginimosi organas, kuriame bręsta sporos. Aukštesniųjų grybų micelio siūlai išdėstyti kaip kūno dalys - kojelė, kepurėlė, šaknis. Žemesniųjų grybų micelis „elgiasi" kitaip: jis tolygiai padengia maistinę terpę plaukuotu kilimu (tokius grybus paprastai ir vadina pelėsiu). Daugindamasis jis skleidžia į aplinką sporas ir cheminius junginius, o šie silpnina žmogaus imuninę sistemą.Dėl savo labai paprastos sandaros grybeliai turi savybę augti praktiškai ant bet kokios organinės medžiagos. Kuo paprastesni grybai, tuo didesnes augimo galimybes jie turi. Pelėsiniai grybeliai, žinoma, yra bet kokių organinių medžiagų „valgymo" čempionai labai plačiame sąlygų diapozone (pavyzdžiui, temperatūros). Pelėsiai paprastai įsiveisia  drėgnose ir šiltose, nevėdinamose patalpose, taip pat oro drėkintuvuose ir pan. Pelėsis yra visur ir minta viskuo. Ir kas baisiausia - dažniausiai nepastebimas.Grybeliai turi panašumų ir skirtumų ir su bakterijomis, augalais, ir su gyvūnais.
  
Augalai Gyvūnai
Panašumas
  1. Įtraukia maistines medžiagas  visu savo paviršiumi
  2. Nejudamumas
  3. Viršūninis augimas
  4. Ląstelės sienelės
  1. Vartoja gatavas organines medžiagas
  2. Heterotrofinis apykaitos tipo
  3. Chitino buvimas
  4. Karbamido susidarymas
Skirtumai
  1. Gali sintetinti organines molekules iš anglies dioksido ir mineralinių medžiagų
  2. Moka naudoti saulės energiją ir maitintis anglies dioksidu iš oro
 
Kaip ir augalai, grybai čiulpia maistines medžiagas visu savo paviršiumi, o ne praryja, kaip gyvūnai. Tačiau, skirtingai nuo augalų, grybai negali naudoti saulės energijos, maitintis anglies dioksidu iš oro ir sintetinti medžiagos iš anglies dioksido organinių molekulių. Taip pat kaip gyvūnai, jie naudoja gatavas organines medžiagas įvairių augalų ir gyvūnų liekanų pavidalu. Grybai, kaip bakterijos, turi ląstelių struktūrą. Tačiau, jei bakterijos ląstelėje mes nerasime branduolio, tai grybelio ląstelė gali turėti vieną ar daugiau branduolių.Grybeliams būdingi augalų bruožai - nejudrumas, viršūninis augimas, ląstelės sienelės ir t.t., taip pat gyvūnų požymiai - apykaitos tipas, chitino buvimas, karbamido susidarymas ir t.t. Kitaip nei augalai, kurie gamina organinę medžiagą iš anglies dioksido ir mineralinių medžiagų, pelėsiai kartu su bakterijomis paprasčiausiai ardo ją, išskirdami į atmosferą anglies dioksidą, lakiąsias medžiagas, eterinius aliejus ir mineralines medžiagas.Pelėsio sporų yra ir žmogaus organizme, ir problemų jos nekelia, kol nepažeidžiama jų pusiausvyra. Namuose pelėsiai dažniausiai veisiasi voniose, tualetuose, prie praustuvų, dušų, rūsiuose, ant sienų, už šaldytuvų, po tapetais ir pan.Pelėsio grybeliai priklauso Aspergillus fumigatusšeimai. Aspergillus fumigatus išskiriami iš dirvos, oro, vandens, augalų ir gyvulių liekanų, pramonės gaminių, medienos, maisto produktų, žmogaus ir gyvūnų išskyrų. Jo pilna visur. Štai utilizuojamos organinės atliekos, ten pakyla labai aukšta temperatūra, vyksta bakterinis puvimas, vėliau bakterijos nusilpsta, tada pradeda vystytis grybai. Daugelis jų nepakelia aukštos temperatūros, o Aspergillus fumigatus išgyvena. Neturėdamas konkurentų ima intensyviai daugintis. Jo fermentinė sistema taip persiorientavo, kad grybas tapo agresyvus, pavojingas žmonėms. Įkvėptas jis patenka į plaučius, išsišakoja juose. Iš pirmo žvilgsnio atrodys, kad plaučiuose susidarė navikas.Pelėsis ir jo sporos su kitais mikroorganizmais (virusais, bakterijomis) randamas bet kokios patalpos ore; atskirai, mažyčių dalelių pavidalu (pelėsio sporų dydis paprastai yra 2 - 8 mikronai, bakterijų paprastai 0,5 - 1,5 mikronų), ir kaip įvairių dydžių junginiai, taip pat ir kaip mikrointarpai į kitas dulkių daleles. Nustatyti sezoniniai sporų arba kitų pelėsio dalelių skaičiaus pokyčiai ir lauke, ir uždarose patalpose. Kai grybai, pavyzdžiui, Penicillium, sporas išskiria ištisus metus, kiti, parazituojantys ant augalų, pavasarį, vasarą ir rudenį (Cladosporium, Alternaria).Pelėsis - liaudiškas grybelio pavadinimas. Grybelis gali būti pelėsinis (auga ant akmens, betono, dažytų paviršių), mėlynasis (auga ant medienos pluošto), puvinio (bakterinis, baltasis, rudasis puvinys, augantis ant medienos), mielių grybelis (ant maisto produktų).  Pelėsių grybeliai išplito beveik visur: jie sutinkami ir žmogaus būste, ir išorinėje jo aplinkoje.Pelėsinis grybas minta angliavandeniais, kurių yra medienoje, celiuliozės gaminiuose (tapetai), dažuose (sudedamosios dalys), naminių augalų dirvoje ir pan. Todėl ir sintetinės grindų dangos, oda ir klijai gali pasidengti kenksmingu pelėsiniu grybu.Koks būna pelėsis?Paviršių pamėlynavimas, pažaliavimas, sienų lupimasis, kerpės, juodi taškeliai ant lubų rodo pelėsio buvimą. Kartais pelėsis yra plėvelės, plutelės arba miltelių pavidalo ant sugadintų maisto produktų, supuvusių lapų, medienos.Pelėsinių grybelių kolonijos būna skirtingų spalvų, pavyzdžiui, Alternaria irAspergillus niger (galveninis puvinys) - juodos arba rudos, Penicillium - mėlynos arba žalios. Pelėsiai gali būti ir pilkos, geltonos ir raudonos spalvos.
 
 
Šiame būste "įsikūrė" nuodingasis pelėsis Aspergillus nigerPelėsiams Penicillium ir Aspergillus nebūdingas sezoniškumas. Namų aplinkoje (voniose, virtuvėse, ant maisto produktų ir kt.) ištisus metus pelėsiai (Penicillium, Aspergillus, Fusarium) gali gaminti sporas ir išprovokuoti nuolatinio alerginio rinito simptomus.Kaukaze yra garsus urvas - Fanagorijskaja (1470 m ilgio). Jame buvo rastas fluorescensinis pelėsis. Fluorescencija ten tokia stipri, kad 0,5 m atstumu galima atpažinti veido bruožus.Pastebėti grybelio pažeistą medieną nesudėtinga: tamsios dėmės, pilkšvos apnašos, drėgna mediena.  Būdingi grybelio požymiai yra medienos rietimasis ir suraukšlėjimas.Puvinys būna raudonos, baltos, pilkos, geltonos, žalios spalvos. Raudonasis puvinys pažeidžia spygliuočių medieną, baltasis ir geltonasis - ąžuolą ir beržą, žaliasis - ąžuolines statines, sijas ir rūsių perdangas.Sausas puvinys ant medienos yra pilkos spalvos ir sudaro purią, į vatą panašią masę; kartais šis grybelis primena lygius pilkus lapus su citrinos ir alyvinės spalvos ploteliais. Ant „lapų" paviršiaus dažnai stebimi vandens lašeliai. Kiekvienos sauso puvinio sporos dydis - apie 0,01 mm (reikia apie 20 mlrd. šių darinių, kad padengtų 1 kv. m. plotą). Pažeistas medis įgauna rudą spalvą ir sutrūkinėja skersai ir išilgai pluošto.Drėgnas puvinys primena plonas tamsios spalvos virveles arba gyslas. Kai kuriose vietose (pavyzdžiui, už apvadų) jis atrodo kaip pilkšvi lapai. Kai kuriais atvejais pelėsiai atrodo kaip gelsva ar tamsiai ruda oda. Pažeista mediena tamsėja, pasirodo įtrūkimai.
 
Antra dalis:
Atsiradimo ir vystymosi sąlygos
Kuo pavojingas pelėsis?
Rekomendacijos, kaip sumažinti pelėsio atsiradimo riziką ir susirgimų nuo pelėsio riziką
Rekomendacijos biocidų pasirinkimui
Kova su pelėsiais ir apsauga nuo jų 
Saugios patalpos. Biotechnologijos žmogaus apsaugoje nuo pelėsiu
Pelėsio  atsiradimo ir plitimo SĄLYGOSPelėsis plinta oru formos mikroskopinėmis sporomis. Patekęs ant drėgno paviršiaus pradeda augti plonyčiais siūlais (grybiena - micelis). Manoma, kad idealios sąlygos pelėsio atsiradimui ir plitimui - 20°C temperatūra ir santykinis oro drėgnumas virš 95 %. Bloga oro apykaita palaiko grybelių augimą. Be to, pelėsiai mėgsta purvą. Kuo nešvaresnis būstas, tuo daugiau bakterijų, o daugiau bakterijų, tuo daugiau grybelių.Pelėsis aktyviai dauginasi kambario temperatūroje esant dideliam drėgnumui ir neefektyviai ventiliacijai, ant daugelio medžiagų ir dangų, naudojamų patalpų viduje, įskaitant betoną, gipsą, medieną, plastmasę, gumą, audininį linoleumo pagrindą, dažytus paviršius, kilimus, knygas ir pan.Palankios sąlygos pelėsiui vystytis susidaro gėlių vazonuose. Mikrosporos (pelėsio sporos dydis - nuo 2 iki 8 mikronų) gali pakilti per vėdinimo sistemą iš drėgnų rūsių.Pelėsis stipriausias rudenį, nes susijęs su augalijos irimu.Apie drėgnumą. Pelėsiai ir grybeliai mėgsta drėgmę. Deja, visos mus supančios medžiagos savo sudėtyje turi vienokį ar kitokį drėgmės lygį. Fasaduose iš akmens ir betono drėgmė formuojasi dėl kondensacijos, nusėdančios ant sienų paviršių mažų lašelių pavidalu. Kondensatas gali atsirasti šaltuoju sezonu dėl nepakankamo sienų storio. Vonios kambariuose (jau nekalbant apie pirtis ir saunas) kondensatas - įprastas reiškinys (dėl paviršiaus ir su juo kontaktuojančio oro temperatūrų skirtumo). Lietus pelėsio augimui daro naudingą poveikį: drėgmė prasiskverbia per poras, skyles, įtrūkimus arba nehermetiškas pastatų siūles. Gruntiniai ir nuosėdiniai vandenys turi „negerą" savybę įsigerti į pastato cokolį arba sienas. Pelėsio atsiradimas ant neapsaugotų medžiagų šiuo atveju yra neišvengiamas.Konstrukcinė drėgmė jau iš karto yra naujose konstrukcijose, ir gali kauptis dar statybinių medžiagų gamybos etape, o taip pat pačios statybos metu. Drėgmės kaupimasis galimas dėl nesubalansuotos oro apykaitos.  Dar viena iš drėgmės atsiradimo priežasčių - pratekėjimai iš aukščiau gyvenančių kaimynų, nuo seno stogo, taip pat nuo senų šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos sistemų. Grybelių skaičiui įtakos turi ir įvairios patalpų vidaus aplinkos variacijos. Didesnis drėgmės lygis ir tekantys čiaupai užtikrina palankią aplinką pelėsiui augti.Apie temperatūrą. Pelėsiai gana gerai jaučiasi neigiamose temperatūrose. Jie, kaip ir medžiai žiemą, negyvena aktyvaus gyvenimo (neišskiria sporų, nors yra išimčių), bet ir nemiršta. Pakilus temperatūrai, pelėsis vėl išskiria sporas. Aukštos temperatūros gali sunaikinti pelėsį, tačiau kai kurioms rūšims sunaikinti reikalingas temperatūros +100°C poveikis 1-2 valandas.Apie medieną. Nepalankios sąlygos medienos puvimui - sausa mediena (drėgmės kiekis ne didesnis kaip 20 %). Kai drėgmės lygis mažesnis nei 15 %, mediena išvis nepūva. Tokio drėgmės lygio pjautinė miško medžiaga gali pasiekti natūralaus džiovinimo nuo sausio iki liepos proceso metu arba apdorojant gamykloje. Bet drėgmės gali būti ne tik pirminėje medienoje. Prie pagrindinių drėgmės šaltinių medinėse pastatų konstrukcijose galima priskirti gruntinius (požeminius) ir paviršiaus (liūčių arba sezoninius) vandenis. Jie yra ypač pavojingi mediniams elementams, esantiems žemėje (stulpai, poliai ir kt.). Atmosferos drėgmė lietaus ir sniego pavidalu kenkia antžeminei atvirų statinių daliai, taip pat išoriniams mediniams statybiniams elementams. Kenkia medienai ir eksploatacinė drėgmė, atsirandanti gyvenamosiose patalpose ruošiant maistą, skalbiant, džiovinant drabužius, plaunant grindis ir t.t.  Besikondensuojanti ant paviršiaus arba konstrukcijos viduje drėgmė yra pavojinga visų pirma todėl, kad ji paprastai pastebima tada, kai  medinėje konstrukcijoje arba jos sudedamosiose dalyse įvyko negrįžtamų pakitimų, pavyzdžiui, vidaus puvinys.Poveikis žmonėms. Ilgai manyta, kad pelėsis yra nekenksmintas. Dabar jau nustatyta, kad švariame kambaryje, viename kubiniame metre oro yra iki 500 grybų sporų. Vienos jų gali sukelti alergiją, kitos - plaučių ligas, migreną, bronchitą, astmą. Galų gale, pelėsio toksinai Kai kurie toksinai, turintys kancerogeninių savybių, gali kauptis organizme ir sukelti kepenų vėžį. Pelėsiai yra pavojingi ne tik tada, kai matome jau išmargintas sienas vonioje, virtuvėje, laiptinėje ar kitose vietose. Jų yra ir dirvoje (apie 20 proc.). Tiesa, ne visos jų rūšys yra pavojingos žmogui.Miestų  gyventojai savo butuose praleidžia 50-70 % laiko, o iš viso uždarose patalpose, įskaitant darbo vietas, ir 80-90 % laiko. Per tą laiką per kvėpavimo takus filtruojamas patalpos oras, ir jei jame yra daug mikroorganizmų, jie nusėda plaučiuose (o pelėsio grybelių ląstelės gali giliai įsiskverbti į plaučių audinį), sukeldami įvairias ligas.Tokios būklės mokslinėje literatūroje vadinamos sąvoka"Sick building syndrome" („ligas sukeliantis uždaros erdvės poveikis", arba "Sergančio namo sindromas").Pelėsinis mikroorganizmas - tai viena grybelio rūšių, kurių yra labai daug. Žmogaus sveikatai pavojingi ne patys grybai, o jiems augant išsiskiriantys toksinai, kurie kenkia žmogaus nervų, imuninei sistemai, smegenų ląstelėms. Jei toksinių ar pavojingų mikroorganizmų koncentracija didelė, pati artimiausia gyvenamoji aplinka gali tapti sunkių ligų priežastimi.Kai kurios grybelių rūšys gali sukelti organizmo intoksikaciją, diatezę vaikams, alergiją, peraugančią į bronchinę astmą, migreną, rinitą, otitą (slogą), bronchitą, širdies ir kraujagyslių pažeidimus, mikotoksikozę, laringitą, tracheitą, pneumoniją, konjunktyvitą, pienligę, stomatitą, dermatitą, egzemą, kriptokokinį meningitą ir net onkologines ligas. Pelėsio sukeltomis ligomis gali susirgti visa šeima. Kartais žmonėms, kurių imunitetas sumažėjęs, pelėsiai gali pažeisti vidaus organus. Visos išvardintos ligos yra lėtinės ir sukelia sunkumų gydant.Jei žmogus įsijautrinęs pelėsių grybeliams, tai ligos simptomus jis gali jausti ištisus metus, nes pelėsių sporos nežūsta nuo šalčių, esant žemai temperatūrai, pelėsių augimas yra sustabdomas. Kiek atšilus, pelėsių grybeliai aktyvėja, vėl pradeda išskirti sporas, ir alergijos simptomai vėl paūmėja. Pelėsių sporos giliai prasiskverbia į kvėpavimo traktą.Nuo alerginio rinito, taip pat žinomo kaip šienligė, kenčia daugiau kaip 36 milijonai žmonių.  Daugeliu atvejų pagrindinė šios ligos priežastis yra alergizuojantis pelėsis. Tarp didžiulio skaičiaus pelėsinių grybelių alergizuojančiomis savybėmis pasižymi apie 300 rūšių!  Skaičius žmonių, kenčiančių nuo alergijos pelėsiams, kasmet didėja ir daugiausia tai žmonės, sergantys bronchine astma. Dėl nežinomų priežasčių vaikai daug dažniau įsijautrina pelėsių sporoms nei suaugusieji. Mažiausiai 15 proc. vaikų, sergančių bronchine astma, atsiskleidė jautrumas pelėsinio grybelio alergenams. Ši liga pasižymi laipsniška pradžia ir ilgu gydymu.Ligoninės sąlygomis žmonės su susilpnėjusiu imunitetu gali kilti net mirtinų infekcijų.  Pacientams, patyrusiems sunkų chemoterapijos kursą arba kaulų čiulpų transplantacija, kenčiantiems nuo AIDS, leukemijos (žmonės su silpnu imunitetu) pelėsio sporos gali sukelti pavojingą infekciją, vadinamą plaučių aspergilioze. Jos simptomai: sausas kosulys, karščiavimas, skausmas krūtinėje, dusulys ir kraujuotasis skrepliavimas.Pelėsių sporoms patekus į virškinamąjį traktą, vystosi maistinė alergija. 
Konkreti istorija. Vyriškį gydė nuo tuberkuliozės. Po kurio laiko medikai įtarė onkologinį susirgimą. Gydė nuo vėžio, kol vienas daktaras susivokė pasėlį pasėti. Pagaliau žmogus sulaukė teisingos diagnozės! O priežastis paprasta: vyriškis augino audines. Daug su jomis kontaktavo, taip ir užsikrėtė tokiu tamsiu grybu Cryptococcus. Numirė, nes per vėlai pradėta gydyti nuo to, kuo žmogus iš tikrųjų sirgo.Pelėsis plinta per sporas, kurios keliauja oru tol, kol patenka ant kokio nors paviršiaus ir ima ant jo augti. Dulkės iš namų, kuriuose yra pelėsis, gali iššaukti alergijos priepuolį žmonėms, alergiškiems pačiam pelėsiui. Taip pat kai kurių pelėsio rūšių skleidžiamas nemalonus kvapas gali suerzinti kvėpavimo takus, nors ir nesukeldamas alergijos.Pelėsis neigiamai veikia ne tik kvėpavimo takus. Su maistu jis gali pakliūti į žarnyną ir kenkti virškinimo sistemai. Išvada: pelėsio žmogaus gyvenamojoje aplinkoje neturėtų būti, nes jis - papildomas organizmo teršalas.Ne visada pelėsio dauginimasis yra lydimas matomo jo augimo, tačiau bet kuriuo atveju pažeista medžiaga tampa pelėsio sporų šaltiniu, todėl pirmasis užterštumo pelėsiu požymis - jo sporų atsiradimas ore. Kaip radiacija arba sunkieji metalai daro nematomą poveikį organizmui, taip ir pelėsiai veikia žmonių sveikatą ir būstą.
Pačiu nuodingiausiu laikomas geltonos spalvos pelėsis, kuris gamina stipriausių aflatoksiną.  Geltonas pelėsis pažeidžia maisto produktus (kepenis, žuvį, pieną, ryžius, žemės riešutus).Atidarydami stiklainį su močiutės braškių uogiene, dažnai ant jos paviršiaus matome nedidelį pelėsio sluoksnį. Į galvą iš karto šauna kažkas apie peniciliną arba bent numojama ranka, kad čia menkniekis. Iš tikrųjų šis "nekaltas" pelėsis - tikrų tikriausi nuodai, kurie gali kauptis organizme ir sukelti kepenų vėžį. 
Pelėsiai, naudojami gaminant prabangias sūrio ir vyno rūšis, paruošiami specialiai.  Pelėsiai, pažeidžiantys maisto produktus, su jais neturi nieko bendro: skirtumas tarp jų - kaip tarp šungrybio ir baravyko. Daugiau kaip 100 toksinių junginių, mokslininkų rastų pelėsiuose ir jais padengtuose produktuose, gali būti labai ilgai nerodyti savo buvimo organizme. Tačiau po kelių dešimtmečių būtent jie gali sukelti spartų vėžinių navikų augimą. Deja, bet terminis apdorojimas šių toksinų niekaip neveikia. Todėl apipeliję produktai (ar tai būtų uogienė, duona, daržovės, vaisiai arba riešutai) turi būti nedelsiant išmetami.Poveikis medžiagoms. Pelėsiniai grybai gali įsimesti į gipskartonį, daugybę kitų polimerinių natūralių ir sintetinės kilmės medžiagų, naudojamų būsto statybai ir apdailai.Grybai tarpsta medienoje, jei ji apdorojama ne pagal technologijas arba neveiksmingomis antiseptinėmis priemonėmis, dažuose, įvairiose dangose - nesvarbu, ar jos įvežtinės, ar vietos gamybos. Kai mediena ilgai džiovinama natūraliu būdu, iškyla puvimo rizika, taip pat ir grybelio bei pelėsių.Grybelių ir bakterijų sporos gali patekti ant medienos dar miške ar transportavimo metu. Kad pradėtų sparčiai vystytis, jiems reikia tik pakliūti į palankias sąlygas. Plačiai paplitusi situacija: statybinės medžiagos nupirktos pavasarį (o tai reiškia "žieminį" mišką, kuris yra laikomas sveikiausiu), o naudoti pradėtos tik antroje vasaros pusėje. Sandėliavimo laikotarpiu mediena sukrauta ir kruopščiai apdengta polietileno plėvele. Atrodo, viskas teisinga.  Bet niekas neatsižvelgė į šiltnamio efektą. O tai - tiesiog puikios sąlygos pelėsiui. Ta pati mediena išliktų sveika, jei būtų uždegta nuo lietaus iš viršaus, bet per atviras sieneles būtų vėdinama per šonus.Analogiški reiškiniai kyla ir jau pastatytuose pastatuose. Pelėsio grybeliai ir melsvumas gadina išorės vaizdą ir rodo medienos sudrėkimą. Tikrasis medienos priešas yra grybiena, kuri ardo pluoštą ir sukelia medienos suminkštėjimą, - tai didelė žala konstrukcijoms. Pelėsio grybeliai ir melsvumas neturi įtakos medienos stiprumui, puvinys gi ardo medį ir laikui bėgant padaro netinkamu naudoti (tuo pačiu užkrečia kaimynines lentas). Mediniai namai „miršta" ne nuo senatvės: medis yra pakankamai ilgaamžis, kad tarnautų šimtmečius, o tinkamomis sąlygomis išsilaiko ir tūkstantmečius. Viskas dėl to, kad medis „susirgo" naminiu grybeliu. Vienas pavojingiausių medienos gadintojų - žalingasis trobagrybis (Serpula lacrymans, lot. lacrymans - verkiantis). Trobagrybių yra daugiau nei 70 rūšių. Trobagrybio „auka" - spygliuočių ar lapuočių mediena (net ir nulakuota ar nudažyta). Jeigu grindyse, medinėje pertvaroje, sijoje ar sienoje susikaupia apie 35% drėgmės, trobagrybis prisitaiko prie esamų sąlygų ir per trumpą laiką medinius statinius paverčia šipuliais. Esant 20-26°C temperatūrai ir blogam vėdinimui, šis grybas, kartais vadinamas namų raupsais, medinį namą per pusmetį gali paversti griuvėsių krūva. Trobagrybis taip pat žaloja popierių, audinius, odą, tinką. Pakanka drėgno plyšelio, per kurį vėliau persikeliama per keletą gyvenamo namo aukštų plonyčiais grybienos laidais. Grybienos laidai bespalviai, ir nepastebimai plinta medienos vandens indais, išsišakojusiomis rievėmis, įtrūkiais.Pelėsis lengvai prasiskverbia per lakus ir dažus, kuriais padengtas medis. Pamėlynavimas atsiranda, kai didelė drėgmė ir temperatūra +10-25°C. Jo vystymuisi padeda bloga oro apykaita. Taip pažeista mediena nekeičia mechaninių savybių, tačiau yra irimo pirmtakas, o jo buvimas rodo aukštą medžiagos drėgmės lygį.Bakterinis puvinys griauna medienos ląsteles iš vidaus, sukelia celiuliozės irimą. Medis dėl to tamsėja ir pilkėja. Baltasis puvinys sukelia celiuliozės ir lignino (organinio polimerinio junginio, esančio augalų ląstelių apvalkale ir sukeliančio jų sumedėjimą) irimą (lapuočių medienoje yra 20-30% lignino, spygliuočių - iki 50%).
Rusvas puvinys "suskaldo" celiuliozę, sukeldamas medienos skilinėjimą. Tokio puvinio pažeistas medžio plotas tampa rudas. Drėgnas puvinys tipiškesnis namams su aukštu drėgmės lygiu, sausas puvinys atsiranda drėgnose vietose, bet vėliau gali pereiti į sausą medį, plytas, tinką. Atkreipkite dėmesį, kad medienos patamsėjimas dar nerodo jos ligos.  Kiekviena neapdorota lenta lauke pakeičia spalvą. Tai savotiška natūrali oksidacija.Naminio grybelio atsiradimą pastebėti nesunku: ant sienų rąstų, grindų lentų, sienų apdailos iš pradžių formuojasi baltas pūkelis arba į vatą panašios baltų „siūlų" sankaupos. Tada pasirodo geltonos, rožinės ir raudonos dėmės, kurios ilgainiui virsta pilka plėvele su sidabro atspalviu.  Mediena tamsėja, skilinėja ir suyra.  Grybelis auga katastrofišku greičiu, ypač pastatuose iš minkštos medienos; pušies ir ąžuolo mediena mažiau pasiduoda grybelio poveikiui.Jei naminis grybelis laiku nesunaikinamas, per 6 - 8 mėnesius jis gali "pereiti" medieną kiaurai. Pats baisiausias medienos priešas - baltasis naminis grybelis. Jis sėkmingai maskuojasi kaip paprastas pelėsis. Tačiau tik tol, kol grybelis neparodo „charakterio".  Tam tikromis aplinkybėmis per mėnesį jis gali "suvalgyti" visas 4 cm storio ąžuolo grindis!Mediena - "gyva" medžiaga, sudėtyje turinti drėgmės. Augantis medis maitinasi vandeniu per šaknis ir kamieną. Pjautinė miško medžiaga ir medienos produktai išlaiko augančio medžio ląstelių struktūrą, todėl lentos įgeria vandenį, be to, per skersines plokštumas daugiau nei per išilgines. Drėgmė - tai, kas būtinai reikalinga grybeliui.Be medienos, pelėsis destruktyviai veikia beveik bet kokią medžiagą.  Jis lengvai sunaikina dažų dangas, „išpuošia" plytas, cementą ir betoną (grybelio pažeistos betono plokštės suyra per porą metų).Pelėsis naikina knygas, nes jų laikymo sąlygos dažnai yra optimalios pelėsio vystymuisi.! Bet kuri medžiaga, neturinti biocidinės apsaugos, gali būti sunaikinta pelėsio.Kovos metodaiPirmiausia būtina išsiaiškinti priežastis, dėl kurių atsiranda pelėsis.  Žinant priežastis, galima ne tik sunaikinti grybelį ir pašalinti pelėsius iš sienos, bet ir užkirsti kelią atsirasti jiems ateityje. Pelėsis būste pats savaime be drėgmės atsirasti negali. Paprastai dėl nuolatinės didesnės už normalią drėgmės vonios kambarys pelėsių yra pažeidžiamas pirmiausia. Plastikiniai langai, prasta ventiliacija sudaro sąlygas padidėti drėgmės lygiui patalpose, o rezultatas - jos kondensavimasis ir, galiausiai, pelėsiai ant sienos. Padidėjęs drėgmės lygis  patalpose ir drėgnos sienos bute gali būti statybos broko pasekmė - prasta siūlių izoliacija, padidėjusi likutinė statybinių medžiagų drėgmė. Net įstrižas lietus, lyjantis ant sienos, o ne tekantis žemyn latakais ir lietvamzdžiais, gali sukelti skersinį sienos permirkimą. Į patalpas pelėsis patenka ir iš išorės - jei namo aplinkoje daug pelėsio, didelė tikimybė, kad jis klestės ir patalpose. Kai kurios pelėsio rūšys, pavyzdžiui Aspergillus ar Peninicillium, dažniau aptinkamos viduje, nors jų ir nesimato ant sienų.Pelėsiui atsirasti reikalingi du faktoriai: drėgmė dėl kondensacijos, nesandarių vamzdynų ar kitų vandens šaltinių bei koks nors paviršius, ant kurio pelėsis galėtų augti ir juo maitintis. Dažniausiai pelėsis išplinta ant sienų, drėgnos medienos, odos ir popieriaus. Taip pat jo galima rasti ant betono bei nešvarumų, susikaupusių ant stiklo paviršiaus ir lango rėmų.  Maisto produktai, ypač daržovės, vaisiai ir duona taip pat yra itin geros vietos pelėsiui atsirasti.Kova su pelėsiniu grybu dažnai yra pralaimima, nes išnaikinti šį mikroorganizmą labai sudėtinga - jis būna apsigyvenęs giliai sienose. Jeigu namas yra mūrinis, gali tekti net tinką ardyti. Na, o jeigu pelėsį bandoma išgyvendinti sienas nupurškus specialiomis priemonėmis ir apšiltinus gipso kartono plokštėmis, po pusės metų įnamis vis tiek gali imti daugintis ir skleisti nemalonų kvapą.Norint išspręsti šią problemą, reikalingas apdorojimas antiseptiku, o po to sienų hidroizoliacija patalpos viduje. Kondensatas kaupiasi ant šaltų sienų ir langų stiklo, tad pirmiausia reikalinga gera ventiliacija. Jeigu name labai drėgna, gali neužtekti mikroventiliacijos - prireiks įrengti ventiliacijos sistemą. Jeigu pelėsis įsimeta ant betoninio paviršiaus, reikia sienas ištepti specialiomis priemonėmis ir tik tada jas apšiltinti. Iš gyvenamųjų patalpų išskirti mikromicetai dažniausiai priklauso Aspergillus, Penicillium, Ulocladium, Cladosporium ir kitoms gentims. Prieš pradedant remontuoti tokias patalpas, būtina jas dezinfekuoti veiksmingomis fungicidinio poveikio priemonėmis. Ne visi preparatai vienodai veiksmingi. Neretai naikindami vieną grybų rūšį, fungicidai nekenkia kitoms arba sunaikina tik mikroorganizmo vaisiakūnius, tad nereikia manyti, kad, panaudoję fungicidus, problemą išspręsime visam laikui - svarbu pašalinti priežastį. Gyvybingus mikroorganizmus galima įveikti būste užtikrinant higienos reikalavimus: palaikyti tinkamą patalpų temperatūrą, dažnai jas vėdinti ir valyti. Teko skaityti, kad remontuojantys senus butus statybininkai pelėsiais apžėlusias ventiliacijos kanalo sieneles apdegina atvira ugnimi. Toks būdas problemos neišspręs, o tik dar pagilins: yra rizika grybinį užkratą paskleisti dar plačiau.Patariama:
  • Palaikyti kambariuose drėgmę iki 50 proc.
  • Rūsyje ir tualete visą laiką laikyti degančią 40 vatų lemputę, nes pelėsiai intensyviai auga tamsoje.
  • Tikrinti vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžius, kad netekėtų vanduo.
  • Nenaudoti tapetų, geriau sienas dažyti pelėsiams atspariais dažais.
  • Vengti vazoninių gėlių kambariuose - žemės paviršiuje veisiasi pelėsiai, ant smulkių lapų kaupiasi dulkės.
  
 Samanos ant stogo. Kaip kovoti?Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nedideli žali kupsteliai ant stogo - nekenksmingi ir nemokamos stogo dekoracijos. Be to, dabar populiarėja specialiai apželdinami stogai. Tačiau čia svarbiausias žodis „specialiai". O visais kitais atvejais žaluma ant stogo - būsimų pratekėjimų pranašas. Pačios samanos nekenkia, tačiau jos sulaiko drėgmę, jose gali „įsikurti" ir kiti augalai. Todėl samanas naikinti būtina.
 
 
Samanos ant stogo. UAB "Roof master" nuotr.Seniesiems šiferiniams stogams ši problema beveik neegzistavo, nes žolė ir samanos beveik neauga. Visai kas kita - naujieji stogai, ypač su nauja mūsų rinkoje minkštų čerpių technologija. Europoje ir JAV ši problema jau seniai žinoma ir su ja sėkmingai kovojama. Dabar laikas ir mums skinti naujų technologijų vaisius.Žolė ir samanos neauga pačios savaime, tiesiai ant bituminio stogo. Tam reikalingas bent minimalus organinis pagrindas, t.y. žemės. O jos ant stogo užtenka - vėjo atnešamos paprastos dulkės kaupiasi, lietus jas suslegia ir sustumia į sandūras. Tokiu pat keliu ant stogo patenka žolės ar samanų sėklos. O toliau - kiekvienas augalas be dailių lapelių turi stiprią šaknų sistemą. Šaknys pakelia asfaltą, ardo betonines dangas, ką jau kalbėti apie minkštą stogo dangą.Dėl šios priežasties su žaluma ant stogo reikia kovoti ir, laimei, tai visai nesudėtingas procesas.Pirmiausia, ką reikia padaryti - kietu šepečiu pašalinti visą augaliją ir visus dulkių susikaupimus sandūrose. Žinoma, visiškai pašalinti žemių nepavyks ir greitai stogas apsineš ir sužaliuos vėl. Be to, procesas prasidės gerokai greičiau, nes augalų sporos ir sėklos yra per mažos, kad jas visas būtų galima pašalinti mechaniniu būdu. Todėl nuvalius stogą būtina apdoroti specialiu cheminiu mišiniu, palikti kuriam laikui ir nuplauti.Tada vėl nušluoti stogą, kad būtų pašalinti negyvų šaknų sistemos likučiai. Ypač apleistais atvejais procedūrą reikia pakartoti keliskart.Liaudiškas metodas: šiltu ne saulėtu ir ne lietingu oru samanų pažeistus plotus 9 proc. acto tirpalu ir palikti. Samanos vysta ir džiūna iš pirmo karto, jei lieka, procedūrą reikėtų kartoti. Nuvaloma kietu šepečiu.    Ir svarbiausia, kovai su pelėsiu naudokite tik kokybiškas medžiagas. Turguje ar su „nerealia" nuolaida įsigytos piemonės „pigiai" atsisuks ateityje gerokai didesnėmis išlaidomis - juk skūpus moka dukart, o kartais ir triskart.