Stogo šiluminės savybės

Kai kalbama apie namo apšiltinimą, paprastai pirmiausia galvojama apie pastato konstrukcijų šiluminę varžą. Varža nesunkiai padidinama didinant šiltinimo medžiagų storį. Taip, konstrukcijų varža labai svarbu, tačiau dar svarbiau tinkamas namo užsandarinimas. Net 80 proc. šilumos nuostolių patiriama per nesandarumus lubose, sienų ir lubų sandūrose, langų rėmuose. Taigi, šiltinimo efektyvumą pirmiausia lemia pastato sandarumas ir tik paskui – atitvarų šiluminė varža. Todėl jei neketinate kelti savo kvalifikacijos apšiltinimo srityje ir apsišiltinti būsto pats ar stebėti kiekvieną darbininko žingsnį – apšiltinimo darbams atlikti rinkitės kokybiškas apšiltinimo medžiagas ir itin patyrusius specialistus.

Pastatų energinio naudingumo reikalavimai





 
Jeigu statytojui pigiau apšiltinti stogą, negu sienas, jis gali padidinti stogo apšiltinimo storį ir sumažinti sienos apšiltinimo storį. Kaip parinkti optimalią stogo šiluminę varžą?

Visų gyvenamųjų, viešosios paskirties ir pramonės pastatų projektavimo šiluminius reikalavimus nustato Statybos techninis reglamentas STR 2.05.01:1999 “Pastatų atitvarų šiluminė technika”. Šis reglamentas naudojamas projektuojant naujus ir rekonstruojant esamus pastatus.Pagrindinė reglamento nuostata yra normuoti viso pastato šilumos nuostolius priklausomai nuo pastato paskirties (gyvenamasis, viešosios paskirties ar pramoninis pastatas) ir pastato dydžio.
 
Reglamente pateikiamos visų pastato atitvarų- stogų, perdangų, grindų, sienų, langų ir durų – norminės ir leistinosios šilumos perdavimo koeficiento U vertės. Gyvenamojo 1-2 aukštų namo atitvarų šilumos perdavimo koeficientų vertės pateikiamos lentelėje:

Atitvara Un Ul
Stogas 0,18 0,4
Perdangos ir grindys 0,26 0,55
Sienos 0,26 0,65
Langai ir durys 1,9 2,7

Un-norminė atitvaros šilumos perdavimo koeficiento vertė, W/m2K.
Ul- leistinoji atitvaros šilumos perdavimo koeficiento vertė W/m2K.

Atitvaros šiluminė varža R=1/U; m2K/W.

Suprojektavus konkretų pastatą, apskaičiuojami jo norminiai šilumos nuostoliai, sumuojant sandaugas pastato atitvarų ploto ir norminių tų atitvarų šilumos perdavimo koeficiento verčių pagal formulę:

Htn=EAi×Uni

Po to projektuojamas kiekvienos konkrečios pastato atitvaros apšiltinimas. Kiekvienos jų šilumos perdavimo koeficientas turi būti ne didesnis už leistinąją vertę. Rekomenduojama projektuoti atitvaras, kurių šilumos perdavimo koeficientai kuo mažiau skirtųsi nuo norminių šilumos perdavimo koeficientų verčių.
 
Suprojektavus visų atitvarų apšiltinimą, skaičiuojami pastato savitieji šilumos nuostoliai, sumuojant sandaugas konkrečių suprojektuotų atitvarų šilumos perdavimo koeficientų ir jų plotų. Turime gauti pastato šilumos nuostolius, neviršijančius Htn.

Ši projektavimo metodika leidžia tam tikrose ribose keisti kiekvienos pastato atitvaros apšiltinimo lygį. Jeigu statytojui pigiau apšiltinti stogą, negu sienas, jis gali padidinti stogo apšiltinimo storį ir sumažinti sienos apšiltinimo storį taip, kad nebūtų viršyti pastato savitieji šilumos nuostoliai. Taip pat galima koreguoti ir kitų pastato atitvarų apšiltinimą.
 
Kalbant konkrečiai apie stogų apšiltinimą, apšiltinimo lygis labai priklauso nuo stogo tipo. Jeigu apšiltinama pastogės perdanga, naudojamos pigios biriosios apšiltinimo medžiagos, rekomenduojama apšiltinti kuo storesniu sluoksniu. Šilumos perdavimo koeficientas turėtų būti 0,15-0,18 W/m2K (atitinkamai šiluminė varža –5,5-6,5 m2K/W). Jeigu apšiltinamas šlaitinis stogas, naudojamos brangesnės termoizoliacinės medžiagos didinamas apšiltinimo storis mažina patalpos tūrį, todėl rekomenduojami šilumos perdavimo koeficientai yra 0,18-0,23 Wm2K (atitinkamai šiluminės varžos 4,5-5,5 m2K/W). Plokščiojo sutapdintojo stogo šilumos perdavimo koeficientai gali būti dar didesni, kadangi naudojamos dar brangesnės termoizoliacinės medžiagos. Tačiau padidėję šilumos nuostoliai pro tokį stogą turi būti sumažinti, padidinant sienų, grindų ar langų apšiltinimo lygį.